Silva Rerum

Knygos aprašymas : "Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai.

Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą sakant, tikėjausi kiek nuobodesnės istorijos. Ir pirmoji pusė knygos buvo gana nuobodi. Tik jau įpusėjus pradėjo darytis vis įdomiau ir galiausiai net negalėjau užmigti iki paryčių kol pabaigiau skaityti. Gaila, kad kol kas Vilniaus nepažįstu taip gerai, jog galėčiau džiaugtis ėjusi ta pačia gatve, kaip ir knygos herojai. Deja, tačiau vis vien labai malonu susipažinti su Lietuvos gyvenimu baroko epochoje. Ypač skaityt žmonių istorijas su įvairiais pamąstymais, jausmais ir požiūriais... Daug geriau pažinau to laikotarpio pasaulėjautą, nei iš istorijos vadovėlio. Grįžtant prie knygos... Patiko tai, kad kiekvienas knygos herojus savotiška, vis kitokia asmenybė. Kiekvienas turi savo išskirtinį ryškų būdo bruožą. Tiek tie herojai, tiek ir jų istorijos gana spalvingos. Nors, prisimenant Baroko bruožus, lyg ir nėra ko stebėtis, juk Baroko epochos vienas pagrindinių šūkių "Gyvenk šia diena!" ir toks gyvenimas puikiausiai aprašomas šioje knygoje. Kiekvienas rimčiau apie ateitį negalvoja, elgiasi spontaniškai. Žinoma, vienas puikiausių įvykių šioje knygoje - Elžbietos ir Jono Motiejaus maudynės naktį. Nuoširdžiai nusišypsojau. Žmonės jau nebe jauni, o pasielgė taip, kaip kiti tikri jaunuoliai tik svajoja. Taip ir susimąsčiau apie tai, kiek daug žmogus galėtų, jei peržengtų tą kvailai nubrėžtą "negaliu" ribą. Nors, Uršulė lyg ir viena pagrindinių šios knygos "personų", tačiau man ji nepasirodė labai įdomi. Labai jau vaikiška. Na taip, žinoma, jai viso labo 16 metų...Nors, tuo tarpu, jos dvynys brolis Kazimieras elgiasi daug protingiau... O Jonas Kirdėjus Birontas yra puikus daugialypio žmogaus pavyzdys. Jo asmenybė turbūt spalvingiausia ir įdomiausia. Tai, kaip jis pasielgia vardan meilės, išties, verta pagarbos. Netgi galėtų sakyti, jog jauniausias Kazimieras kažkuo panašus ir į Joną Kirdėjų Birontą, o šis, ypač tai išryškėja knygos pabaigoje, turi panašumo į vyriausią šios knygos herojų - Joną Motiejų. Tad, vyriška linija gana panaši ir todėl nenuostabu, kad šitaip susipina jų gyvenimai. Man ši knyga patiko. Tiesa, galbūt nėra ta, dėl kurios galėčiau pamesti galvą, bet vis tiek gera. Tokia, dėl kurios visai negaila paaukotos nakties.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Žinok, kad myliu tave be proto, labiau nei patį save, bet negaliu pažadėti, kad taip bus amžinai, nes myliu tave taip, kad negaliu tau šitaip meluoti."